Sveiki,
Kai praėjusį rudenį
keliavau per Paryžių, tada viena iš reklaminių afišų apie prancūzų kiną buvo
reprezentuojanti vietnamiečių režisieriaus Anh Hung Tran dramą „Gurmaniška
aistra“ (pranc. La passion de Dodin Bouffant) (2023) su
Juliette Binoche ir Benoît Magimel. Po to teko iš lietuvių girdėti puikių
atsiliepimų apie filmą, tačiau tik visai neseniai pačiam teko tuo įsitikinti.
Pati istorija siužetiškai
nėra niekuo įspūdinga. Ji pasakoja apie realiai XIX amžiuje egzistavusį
gurmanišką kulinarijos meistrą Dodin Bouffant, tačiau istorija sutelkta ne į jo
karjeros ir pripažinimo užkulisius, bet į tylią meilės istoriją virtuvėje. Tikriausiai
tektų atskirai domėtis, kiek scenarijuje yra išmonės, o kiek tikrovę
atliepiančių faktų, bet filmas įdomus ne dėl tikslių faktografinių detalių,
kiek dėl magiškos virtuvės atmosferos, kurią sukuria režisierius su
operatoriais. Namų šefas jau 20 metų su pagalbininke Eugenija dirba virtuvėje
ir kasdien gamina pačius įmantriausius patiekalus. Dodinas myli Eugeniją, jis
peršasi jai, tačiau Eugenija tikriausiai nujausdama savo fizinę būklę ilgai atsisakinėjo.
Galiausiai filme nieko neįvyksta, tik Dobinas veda Eugeniją, tačiau šeiminiu
gyvenimu, regis, pasimėgauja vos kelis mėnesius...
Lėtame ir apgaulingai „nieko
nevykstančioje“ istorijoje yra svarbi tapybiška virtuvės estetika, kurią
operatoriai žaismingai „išsiūbuoja“ kadrais. 15 minučių žiūrėti, kai Binoche kuriama
veikėja gamina gurmanams vyrams nuostabiausius patiekalus, atrodo, neįtikėtina!
Ne tik estetika, bet kuriama ir šiokia tokia įtampa: ar tikrai veikėjai
virtuvėje nesusimaus, neatsitiks koks nors gėdingas reikalas? Tačiau tiek
siužetiškai, tiek scenarijuje išvengiama visų įmanomo populiariojo kino
intrigos kūrimo elementų, todėl „Gurmaniška aistra“ pavyko kaip koks romantizmo
epochos švelnus eilėraštis, meilės istorija iš ciberžolių ir rozmarinų!
Visgi be visos šios
poetikos galima savitai užjausti XIX amžiaus virtuvės virtuozus: kiek daug reikėjo
laiko pagaminti samtį sultinio, kad jį galėtum tik užpilti ant veršienos
paviršiaus! Turiu galvoje, kad mes šiandien padažiukus nusiperkame už kelis
eurus, sultinio kubelių irgi, o tų laikų žmonės turėjo kuistis pusdienį ir
ilgiau, kad galėtų pagardinti pagrindinius patiekalus. Neįtikėtina kantrybė ir
atsidavimas maisto ruošos aistrai. Šiaip nepaisant visko, filmas demonstruoja
spartietiškas virtuvės darbo pastangas ne tik smaginti kitų gomurį, bet ir
parodo, kiek daug tikrojo darbo ir nuovargio bei streso atitenka profesionalas.
(Čia prisiminiau TV šou laidą „Pragaro virtuvė“ ir Oliverio laidas, kai niekuo
rūpintis nereikia, viskas stačiai drebiama iš pakelio tiesiai į puodą ir volia!).
Visgi filmas tapybiškas, jautrus ir subtilus. Manausi, kad nesu didelis
kulinarinių filmų mėgėjas, bet vis žiūrėdamas ir juos girdamas turiu pripažinti,
kad tie filmai mane paveikia itin gurmaniškai!
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 85/100
IMDb: 7.5
Jūsų Maištinga Siela
