Sveiki,
Sukrečiantys autobiografiniai romanai yra užtikrintas sėkmės garantas. Penketą
metų Lietuva rijo žurnalistinius (pus)romanus apie mūsų šalies „žvaigždės“,
paskutiniu metu tai atslūgo ir, ačiū Dievuliui. Tačiau mes kol kas nepajėgiame
atsispirti autobiografijos žanrui, taip nutiko ir man, kai knygyne prabėgomis
nuskaičiau knygos galinį viršelį – smurtas, tėvo patyčios, sunkus gyvenimas. Capt!
Ir užkibau! Chip St. Clair knyga „Drugelių sodas“ – štai ir mano krepšelyje.
Nedidelės apimties romanas, nesiekiantis nė 200 puslapių susirijo savaime. Nežinau,
nesijaučiu, kad perskaičiau gerą knygą, tačiau nesijaučiu išvaistęs laiką. Autorius
gyvai dalijasi savo vaikystės patirtimi, kuri pagrįsta baimės ir smurto
protrūkiais. Vaikystėje Čipas buvo pagrobtas ir auginamas nuolat
besikraustančių „tėvų“, apie kuriuos jis nieko nenutuokė. Sadistas tėvas jį
nuolatos kankindavo, privesdavo nuolatos bijoti, o vaiko akivaizdoje mušama „motina“
nuolat varė stresą. Tačiau tokie vaizdai ir potyriai leido Čipui vis vien
mylėti Lizą ir pasinerti į mėgstamą literatūros mokslą. Sensacinga gyvenimo
istorija sutalpinta į „Drugelių sodą“, kuri parašyta veikiau kaip didaktinė
paskaita, paminklas sunkiai autoriaus vaikystei, iš kurios išaugęs apie savo
netikrus tėvus jis sužino kraupių dalykų, kurie verti būti aptarti „Ekstrasensų
mūšyje“. Žinoma, autorius buvo kviečiamas į TV laidas ir ne kartą pasakojo savo
skaudžią ir, tiesą sakant, neįtikėtiną gyvenimo istoriją, kuri, regis,
susiklosto tik filmuose, bet čia pasirodo besą realybė.
Autorius Chip St. Clair su žmona Lisa.
„Drugelių sodas“ nepretenduoja būti ta rimtoji literatūra, kurią norėtųsi
prijunti prie šedevrų ar klasikos, tai paprasta išpažinties + grožinės
literatūros šablonu parašytas kūrinys, lengvas skaitalas, bet kartu ir
emocionalus, kadangi nuo pat pirmųjų puslapių žinome, jog tai tikras ir
neišgalvotas autoriaus gyvenimas. „Gimtojo žodžio“ leidykla mėgsta leisti
tokias knygas, kurios sukrečia, sensacingai pritraukia prie knygos, tokią
literatūrą aš vertinu kaip tarpinę, kuri puikiai užpildo sau vietą tarp meilės
romanų ir sunkiosios artilerijos.
Žinoma, pirmoji knygos pusė pasirodė kur kas įdomesnė, jame daugiau smurto,
vaiko baimės, persiritus į antrąją knygos dalį, knyga tampa labiau detektyvine,
o finalas tampa ypatingai nuviliantis, ne, ne dėl to, kad herojai galiausiai
atgauna ramybę, bet dėl pasirinkto nusaldinto patoso, ėmė kartotis skyriai, tos
pačios mintys apie atgimimą, išsivadavimą nuo demonu, - žodžiu, autorius lyg
norėjo kažką dar pridurti, bet ėmė „pjauti grybą“, o tos metaforos su drugeliais,
kur tęsėsi iš puslapio į puslapį, tiesą sakant, įkyrėjo, nes priminė banalias
keverzones, kurias galima parašyti 6 klasės mokiniai. Šiaip ar taip, knyga gan
pusėtina, skaityti ją galima lengvai ir greitai. Rekomenduoju pasiimti į
kelionę arba laukiant eilėje pas gydytojus. Pravers.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą