Knyga: Libar M. Fofana "Mirštančių lapų šauksmas" (Le cri des feulles qui meurent)

Sveiki, knygų mylėtojai,

Afrikiečių literatūra visada mane viliojo savo savitumu, nes pagrinde išversti jų grožiniai literatūra kalba apie jų tautos likimą, socialines negandas. Tokią knygą laikyti iš Gvinėjos kilusį ir prancūziškai rašantį Libar M. Fofana ir jo knygą „Mirštančių lapų šauksmas“, kurią išleido „Tyto Alba“ 2012 metais. Ši knyga nėra tokia didelė, kad ją tektų graužti ilgomis dienomis, susiėmus galima perskaityti per pusdienį ir pasimėgauti egzotiška literatūra, kuri savo pasaulėjautos receptoriais nebūdinga jokiai kitai literatūrai.

Žinoma, gal „Mirštančių lapų šauksmas“ neprilygs nei savo didingumu, nei istorijos pateikiamu Ch. Ngozi „Kinrožės žiedui“, kuri kažkada pritrenkė mane savo subtilumu, jautrumu ir stiliumi, tačiau nereiktų nuvertinti ir šios knygos. Tai įmantrus, sudėtingos fabulos pasakojimo kūrinys, kuris lyg voratinklis raizgosi tarp herojų, kurie gyvena XX amžiaus antroje pusėje Gvinėjoje, politinių srovių ir jėgų permainų laikais, kai revoliucijos ir kraujas liejasi lyg šampanas, skaudžiai nusirisdami per visus visuomenės sluoksnius. Didžiausias dėmesys sutelktas į pačius skurdžiausius, o vienas labiausiai intriguojančių personažų, tai plaštakų netekusi raupsuotoji, kuri ant kupros nešiojasi gražią naujagimę, kuri jai teikia stiprybės ir vilties. Skaudūs ir sopulingi visuomenės dugno aimanos čia susietos su Pasaulio Medžio simbolika, kuri labai ryški visame romane, o nuskriaustųjų aimanos, tai krentančių lapų metafora. Tokie žmonės po Pasaulio medžiu renkasi šiame romane, pilni neišprusimo, noro geriau gyventi, neatsižadant savo silpnybių. 

 

 Rašytojas Libar M. Fofana

Daugelis personažų atrodo buki, neišsilavinę, norintys gudrauti, bet nieko iš to nepešantys. Pirmojoje knygos pusėje ypatingai jaučiamas buko žmogaus gyvenimas ir išgyvenimas gudraujančioje visuomenėje. Daugelis personažų labai naivūs, mažai tepažinę pasaulio, todėl atrodo, jog visi personažai daugiau ar mažiau adaptuoti, tačiau antrojoje knygos dalyje autorius randa šiems personažams antitezių, gal ne kiek pačių personažų, kiek pačią politiką, kuriai reikia protaujančio žmonių, o tokių, regis, atsiranda, bet ne protaujančio, o gudraujančio. Iš tikrųjų visa Gvinėjos tragedija suvedama į du aiškius ašigalius – valdo kvailius gudresni kvailiai t.y. politinis ašigalis ir, žinoma, didžiausia tautos problema – išsilavinimo problema, dėl kurios personažams, ypatingai elgetoms ir raupsuotiems trūksta savo tikrosios padėties suvokimo, kad pajudėtų šalyje permainų ledai. Kad raštas ir išsilavinimas svarbūs, tą labiausiai žino ir nujaučia raupsuotoji Sali, kuri kažkada buvusi itin graži, mokėjo skaityti ir rašyti, nebuvo beraštė ir žino tikrąją knygos vertę, šias vertybes svajoja integruoti savo dukrelei, tačiau užeina nelemtas karas...

Kitas įdomus personažas yra Fotėdi – atsilikusio proto žmogelis, kuris lengvai pasiduoda kitų įtakai ir juo lengva manipuoliuoti, iš jo šaipytis, kadangi jis nemąsto ir jam lengvai galima „padovanoti“ svetimas mintis. Fotėdi mano, kad yra nužudęs Alachą, todėl Dievo šiame pasaulyje nėra. Buvęs kalinys išeina į platų pasaulį be jokios nuovokos, kas jis yra, kas yra teisinga, o kas bloga, nuolat lydimas pašaipių skandalų. Fotėdi yra neabejotinas raktas, aliuzija į Gvinėjos tautos tragedijas, jis simbolizuoja tuometinę šalies padėti, kadangi tauta buvo kaip pats Fotėdi, kvaila ir klausėsi kiekvienų plėšrių politikų žodžių, nes neturėjo jokios savivokos nei apie save, nei apie supantį pasaulį.

Knygos stilius lengvas, jis nėra toks sodrus, tačiau aiškios paralelės, lengvas sakinys slepia didžiulius ir sunkius gabaritus netašyto akmens. Žmogus ir jo šalies likimas - tai bendras aruodas, ar atskiri keliai? Kiek glaudžiai lemia visuomenę jo šalies politika? Neišprususį žmogų taip lengva laikyti baimėje, nužemintą, nužmogintą, nesuvokiantį savo tikrosios vertės vien tam, kad jį būtų lengva valdyti. Tai išties viena iš tų baisių istorijų, kurios neabejingos tiesai ir glaudžiai atveria „politinių nesutarimų draskomą Afrikos portretą“.

Man asmeniškai ši knyga patiko, padarė savitos literatūros įspūdį, kuriai nėra tiek svarbi raiška (išskyrus metaforos, simboliai ir aliuzijos), kiek svarbus yra pats pasakojamasis žodis apie tautos tragediją. Nepasakyčiau, kad sužavėjo ir pritrenkė, bet buvo verta paskaityti, juolab kad su Afrikos kultūros pasakojimais taip retai susiduriu. 

Jūsų Maištinga Siela